Monografija skirta vieno žymiausių XX a. II p. – XXI a. pr. Lietuvos muzikų Sauliaus Sondeckio (1928–2016) kūrybos keliui. Du tomai, kone tūkstantis puslapių – tokios apimties leidinys rodo ir asmenybės išskirtinumą, ir nuopelnų mastą.
Monografijoje atskleistas Sondeckio brandos kelias ir įvairiapusė veikla. Gyvenamuoju metu buvęs labai garsus, laikui bėgant Maestro minimas vis rečiau – ką gi, tokia atlikėjų meno specifika, – tad ši monografija primins skaitančiai visuomenei, kiek daug Sondeckis padarė, kokį milžinišką poveikį savo laikui turėjo. Jis ugdė muzikus ir muzikos klausytojus, atvėrė jiems naujus meno horizontus, kūrė orkestrus ir naujas muzikinio gyvenimo tradicijas, iškėlė savo vadovaujamus kolektyvus  į tarptautines aukštumas, atvedė į Lietuvą pasaulinio garso solistus, bendradarbiavo su iškiliais, XX a. muzikos klasikais tapusiais kompozitoriais. Savo darbais jis garsino Lietuvą pasaulyje, be jo vardo neįsivaizduojama Lietuvos kultūros istorija.
Veikalo autorius prof. Leonidas Melnikas mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kai ten dėstė Saulius Sondeckis, grojo su jo vadovaujamais mokyklos ir kitais orkestrais, vėliau buvo jo kolega ir artimas draugas. Jis intensyviai bendravo su Maestro paskutiniais jo gyvenimo metais, užrašė daugybę pokalbių su juo ir jį pažinojusiais įvairių šalių muzikais, kruopščiai ištyrinėjo didžiulį Sondeckių archyvą ir visa, kas siejasi su jo kūrybiniu gyvenimu. Itin gausi medžiaga autoriui padėjo sukurti įspūdingą Maestro Sondeckio portretą.
Sondeckis lavinosi pokariu, tad prireikė valios ir ryžto siekti muziko karjeros, tačiau didžiulis jo talentas teikė pasitikėjimo ir jėgų. Gana greitai išryškėjo ir kitas – vadovo – talentas: 1955 m. jis ėmė vadovauti M. K. Čiurlionio meno mokyklos orkestrui ir jį išugdęs iki aukščiausio profesinio lygio 1976 m. Vakarų Berlyne pelnė Herberto von Karajano jaunimo orkestrų konkurso aukso medalį. Tai buvo iki šiol nepranokta pergalė, didžiulė paskata Lietuvos muzikinei kultūrai. Sondeckio pėdsakai labai ryškūs ne vien moksleivių, bet ir studentų muzikų ugdymo srity: ilgus metus jis dirbo dab. Muzikos ir teatro akademijoje;  be to, buvo vienas svarbiausių muzikos mokyklų tinklų kūrėjų, muzikos pedagogų ugdytojų. 1960 m. įkūrė Lietuvos kamerinį orkestrą ir 44 metus  jam vadovavo, su juo pasiekė plataus pripažinimo. 1989 m. sukūrė „Sankt Peterburgo Cameratą“  (vėliau – Sankt Peterburgo Ermitažo orkestras), jam vadovavo 25 metus. 1996 m. kartu su Gidonu Kremeriu dalyvavo kuriant „Kremerata Baltica“, ugdė orkestrą, dirigavo pirmuosius koncertus bei pasirodymus prestižiniuose festivaliuose. Buvo Patrų (Graikija) „Hellas Orchestra of Patras“ vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, nuo 2004 m. orkestro „Maskvos virtuozai“ vyriausiasis kviestinis dirigentas.
 
Maestro koncertavo garsiausiose pasaulio salėse: Vienos „Musikverein“, Berlyno filharmonijoje ir „Konzerthaus“, Paryžiaus „Pleyel“ ir „Gaveau“, Madrido „Teatro Real“ ir „Auditorio Nacional de Música“, Maskvos konservatorijos Didžiojoje, Tokijo „Santory Hall“, Osakos „Symphonie Hall“ etc.; su žymiausiais solistais: smuikininkais Olegu Kaganu, Leonidu Kavakosu, Gidonu Kremeriu, Igoriu Oistrachu, Vladimiru Spivakovu, Maksimu Vengerovu, altininku Jurijumi Bašmetu, violončelininkais Davidu Geringu, Natalija Gutman, Miša Maiskiu, Mstislavu Rostropovičiumi, trimitininkais Timofejumi Dokšiceriu, Sergejumi Nakariakovu, Guy Touvronu, fleitininku Aurèle’iu Nicolet, obojininku François Leluex, vargonininkais Jeanu Guillou ir Edgaru Krappu, pianistais Justumi Frantzu, Jevgenijumi Kisinu, Vladimiru Krainevu,  Nikolajumi Luganskiu, Denisu Macujevu, Tatjana Nikolajeva, Grigorijumi Sokolovu, dainininkais Dmitrijumi Chvorostovskiu, Vaclovu Daunoru, Ana Netrebko, Virgilijumi Noreika, Jelena Obrazcova etc. Jį bendradarbiauti kvietė „Sony Classical“, „Victor“, „Warner Music Group“ ir kitos garsios įrašų kompanijos. Pats maestro dirigavo daugeliui pasaulio orkestrų: Rusijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Danijos, Prancūzijos, Belgijos, Švedijos, Kanados, Taivano etc., tarp jų ir pasaulinio garso kolektyvams – Berlyno filharmonijos, Leipcigo „Gewandhaus“, Paryžiaus radijo ir televizijos, Belgijos nacionaliniam; buvo meno tarybų narys, muzikos konkursų žiuri narys ir pirmininkas. Nusipelnė ir aktualiajai muzikai: jo išugdytų orkestrų galimybės paskatino sukurti muzikos kūrinį arba patikėti jo premjerą pasaulinio garso kompozitorius Arvą Pärtą, Alfredą Schnittkeʼę, Peterį Vaską ir kt. Jis parengė apie 200 lietuvių kompozitorių kūrinių premjeras.
Sondeckio sumanymai atgaivino rutinišką Lietuvos muzikinį gyvenimą: jis inicijavo pirmąjį Vilniaus kamerinės muzikos festivalį (1967) ir buvo vienas organizatorių;  buvo naujamečių koncertų su Josepho Haydno „Atsisveikinimo simfonija“ (nuo 1966), koncertų Trakų pilies menėje (nuo 1967), „Nakties serenadų“ Palangoje prie Tiškevičių rūmų (nuo 1971), koncertų Šv. Jonų bažnyčioje Sausio 13-osios aukoms atminti (nuo 1992) iniciatorius ir dalyvis. Jo vardu pavadinta Šiaulių menų gimnazija.